EFEKTYVUMO AKADEMIJA

Kardinalių pokyčių metas darbo srityje

Vos tik išaušus pirmadienio rytui, svajoji apie penktadienio vakarą? Darbe praleistos 8 valandos atrodo tarsi amžinybė? Žadintuvo skambesys varo į neviltį? Kasdienybė, pažįstama dažnam dirbančiajam, tačiau kai kuriems šis procesas yra gerokai ryškiau išreikštas: protas ir kūnas tarsi visa esybe šaukia, jog dabartinis darbas varo į neviltį. Sėdėti sukandus dantis ir laukti, kol aplinkybės savaime pasikeis į gerą ar ryžtingai viską mesti ir leistis į naujo darbo paieškas?

Darbas mūsų gyvenime užima reikšmingą vietą (pabandykite paskaičiuoti, kiek valandų jame praleidžiate bei pagalvokite, kiek papildomai laiko skiria su darbine veikla susijusių reikalų apmąstymui ar sprendimui už darbo ribų). Tai - ne tik pajamų šaltinis, bet ir savirealizavijos forma. Pajutę, jog esama situacija darbe netenkina, pirmiausiai ir įvertinkite, kaip tinkamai išpildomi minėti poreikiai: ar tenkina gaunamas atlyginamas ir ar atliekama veikla teikia malonumą, leidžia realizuoti savo žinias, gebėjimus?

Net ir tokiu atveju, kai žmogus, finansine prasme, jaučia dirbantis už dyką ar, dėl darbo specifikos, patiria sąstingį, numesti ant vadovo stalo išėjimo iš darbo prašymo neskuba. Kodėl?

• Išėjimas iš darbo siejasi su būtinybe palikti komforto zoną: atrodo kur kas paprasčiau daryti tai, ką moki, nors ir nemėgsti nei mokytis kažko naujo.
• Situacija darbo rinkoje verčia jaustis nesaugiam ir laikytis įsitvėrus turimos darbo vietos. Kai kuriose srityse esanti itin didelė konkurencija bei milžiniškas bedarbių skaičius iš tiesų verčia sunerimti.
• Vyresnio amžiaus žmonės dėl mūsų visuomenėje vyraujančio amžiaus kulto (darbo rinka - ne išimtis), jaučiasi visiškai nurašyti ir bijo prarasti turimą pajamų šaltinį.
• Nepasitikėjimas savo jėgomis, asmeninių gebėjimų bei profesinių ar darbo paieškos įgūdžių stoka - vienas pagrindinių trukdžių kelyje į permainas darbo srityje.

Minėti nuogąstavimai iš tiesų turi pagrindą, tačiau tai nereiškia, jog būtina visam gyvenimui susitaikyti su kankinio pozicija ir dirbti nemėgstamą darbą. Sektini pavyzdžiai rodo, jog vidutinį amžių perkopę žmonės sėkmingai atranda tikrąjį savo pašaukimą, kardinaliai pakeitę profesiją. Aišku, tai - itin ryžtingas sprendimas, prieš kurį priimant būtina objektyviai įvertinti esamą darbo rinką, savo atitikimą pastarajai, turimus pageidavimus būsimo darbo atžvilgiu. Permainos gali būti vykdomos ir šiek tiek mažesnėmis "apsukomis":

• dirbant turimą ir tuo pačiu ieškant naujo darbo. Tai - itin saugi pozicija, leidžianti rasti geriausią variantą niekuo nerizikuojant.
• atvirai pasikalbant su vadovu dėl patiriamo nepasitenkinimo esama situacija darbe. Kai kuriais atvejais to pakanka, jog būtų sulaukta atlyginimo padidinimo, paaukštinimo pareigose ar kitų pageidaujamų sąlygų pagerinimo (aišku, to tikėti gali tik perspektyvus darbuotojas).
• tampant geriausiu savo srityje, dėl kurio varžytis pradeda ir esamas, ir potencialūs darbdaviai. Pakeitus požiūrį į darbą bei savo elgesį, situacija neretai kardinaliai pasikeičia.
• samdomas darbas - ne vienintelė išeitis. Galbūt metas kurti kažką savo?

Patiriamas nepasitenkinimas darbu ne tik formuoja neigiamą savijautą, bet ir įtakoja neigiamus profesinius rezultatus: nepatenkintas nei dirbantysis, nei darbdavys. Įgyvendinti pokyčiams profesinėje srityje reikia daug ryžto, bet tai įmanoma ir būtina. Ir nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum.

Dalinkitės: