EFEKTYVUMO AKADEMIJA

Kalbėk trumpai ir aiškiai. Auksinė taisyklė, kuri, pasirodo, galioja ne tik realiame gyvenime, bet ir internetinėje erdvėje. Kodėl, norint savo žodžiais ar tekstu pasiekti tikslinę auditoriją, informaciją būtina perteikti trumpai ir konkrečiai?

Internete dažnas mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar pomėgių, praleidžiame daug laiko. Tačiau tai dar nereiškia, jog viename interneto puslapyje, YouTub’o kanale ar socialinio tinklapio paskyroje „sėdime“ valandų valandas. Internetas tuo ir žavi, jog akimirksniu galime keliauti iš vienos svetainės į kitą ir rinkti mums aktualią informaciją, pirkti prekes ar paslaugas. Toks yra tipinio interneto vartotojo portretas.

Natūralu, jog kitoje „barikadų“ pusėje esantieji, pavyzdžiui, internetinės parduotuvės savininkas, , yra suinteresuoti, jog vartotojai ne tik apsilankytų, bet ir susidomėtų siūloma preke ar paslauga. Šį veiksmą paskatinti gali tinkamas turinys (tiek video, tiek tekstas), kuris, be kitų reikalavimų, turi būti trumpas bei konkretus. Idealu, jei pirmąja video įrašo minute ar pirmaisiais teksto sakiniais pristatoma pagrindinė turinio mintis bei potencialus klientas „užkabinamas“ daugiau pasidomėti Jumis ar jūsų siūlomomis prekėmis/paslaugomis. Naivu tikėtis, jog interneto vartotojas kantriai peržiūrės visa vaizdo įrašą ar, prasukinėdama, bandys rasti atkarpą, kurioje pagaliau teiksitės sukonkretinti, apie ką kalbate. Labai tikėtina, jog šis paliks jūsų svetainę ar YouTub’o kanalą ir išeis pas konkurentą, gebantį kalbėti konkrečiau.

Daugumos internetinėje erdvėje esančių video įrašų trukmė yra kur kas ilgesnė nei 1 minutė. Ar tai reiškia, jog pastarųjų kūrėjai neatliko „namų darbų“, tai yra neišmoko kallbėti konkrečiai ir aiškiai? Nebūtinai. Kalbos trukmė priklauso tiek nuo pokalbio objekto, tiek ir nuo tikslinės klausančiųjų grupės. Kai kurios temos, norint atskleisti pastarųjų esmę,  reikalauja platesnio aptarimo. Svarbiausia, jog konkretūs būtumėte pokalbio pradžioje, nusakydami turinio esmę. Žiūrintysis/klausantysis, gavęs konkrečią informaciją, turi suvokti, ar ši jam naudinga. Žmogus, kurį „užkabinsite“, mielai klausys jūsų ir toliau, jeii aptariamą temą nuspręsite analizuoti plačiau.

Kalbėti trumpai, konkrečiai, tačiau kartu įdomiai bei įtraukiančiai – iššūkis net tiems, kurie turi daug viešojo (gyvai su auditorija ar prieš kamerą) kalbėjimo patirties. Tačiau to išmokti gali kiekvienas, kuriam reikalingas sėkmingas bendravimas su kitais. „1 minutės video“ mokymai – puiki praktika, padėsianti tobulinti komunikacijos įgūdžius, koncentruotai reikšti savo mintis, pasitikėti savimi prieš kamerą bei sumažinti (o gal net ir visi nugalėti) publikos baimę.

Taigi, šiais laikais kalbėti trumpai ir konkrečiai svarbu dėl didžiulio informacijos srauto, kuris užgriūna mus tiek realiame gyvenime, tiek internetinėje erdvėje. Laikas – didžiulė vertybė, tad, jį taupydami, visi ieškome greitai ir lengvai prieinamos informacijos.

Kažkas yra pasakęs: „Kai užsidaro durys, atsiveria langas.“ Precedento neturinčiame laikotarpyje – karantino metu – ši frazė tampa dar prasmingesnė. Durys uždarytos tiesiogine prasme. Daug verslo įmonių yra priverstinai sustabdžiusios veiklą, kas gali – dirba nuotoliniu būdu iš namų. Kad ir kaip bebūtų gaila, iki minimumo sumažintas tarpusavio kontaktų skaičius. Bent jau taip derėtų elgtis, norint kuo greičiau pažaboti visų mūsų nematomą priešą, pajėgų padaryti nepataisomą žalą. O langą praverti galime. Ir ne tik tiesiogine prasme, norėdami pasimėgauti gaiviu pavasario oru. „Langu“ į pasaulį taikliai pavadintas gali būti ir video turinys, šiandien tapęs darbo, mokymosi, pardavimų ir bendravimo įrankiu.

Gali būti, jog daliai vyresnio amžiaus žmonių koronos pandemija tapo paskata pagaliau „prisijaukinti“ išmaniąsias technologijas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera…Pasirodo, jos „nekanda“! Netgi priešingai: šiandien tapo kone vienintele galimybe pamatyti savo artimuosius, užpūsti žvakutes ant torto ar…susidaužti velykiniais kiaušiniais. Nuotoliniu būdu, suvokdami situacijos grėsmę, tarpusavyje bendrauja ir jaunesnioji karta. Nors pastariesiems tai – kasdienybė, tačiau šį kartą viskas yra kitaip.

Savaime suprantama, sėdant prieš kamerą pabendrauti su artimaisiais ar draugais, rūpintis makiažu, rūbais ar tekstu tikrai nereikia. Visai kita situacija, kai video turinys tampa įrankiu bandant parduoti prekes, paslaugas ar…save (kalbant apie šiandien ant „bangos“ esančius vadinamuosius „vlogerius“. ). Taip, kaip minėjome, daugybė veiklos rūšių šiandien fiziškai yra uždraustos, tačiau verslūs, iniciatyvūs bei naujovėms imlūs žmonės rankų sudėję tikrai nesėdi. Jie, pasinaudoję video turiniu, stengiasi išlaikyti savo klientus ar pritraukti naujus, Atsiranda ir tokių, kurie leidžiasi į avantiūras ir, pavyzdžiui, vietoje kelionių organizavimo verslo, pradeda nuotoliniu būdu mokyti užsienių kalbos.

Nuotolinis bendravimas su klientais ne tik gali sušvelninti finansinius nuostolius ar išvis nuo jų apsaugoti (pirkimai nesustojo, anaiptol – siuntų tarnybos dirba kur kas didesniu pajėgumu nei per didžiąsias metų šventes!), bet ir pelnyti pastarųjų pagarbą bei pasitikėjimą. Įsivaizduokite, kiek atsirastų laimingų moterų, jei manikiūro specialistė pasiūlytų nuotoliniu būdu padėti „reanimuoti“ manikiūro reikalaujančius nagus. Prašyti užmokesčio už tokią paslaugą, aišku, tikslinga nebūtų: internete pilna analogiškos nemokamos informacijos įvairiomis temomis. Paklausite, kodėl turėtumėte gaišti savo laiką nemokamai? Tiesą sakant, šiuo metu veiklos tikriausia trūksta dažnam, tad tai – puiki galimybė turiningai leisti laiką. Antra, taip užtikrinate profesinių įgūdžių išlaikymą bei juos tobulinate. Bet, svarbiausia, nepamirštate savo klienčių ir nepaliekate jų bėdoje. Neabejokite: lojalių klienčių ratas gerokai prasiplės. Dirbkite dabar, o, grįžus į įprastą gyvenimo ritmą, įdėtos pastangos atsipirks kelis kartus.

Video kaip galimybe ne tik bendrauti, bet ir kažką parduoti, naudojasi galybė verslininkų, tad, natūralu, konkurencija šioje srityje iš tiesų didelė. Laimės tie, kurie ne tik „keps“ video įrašus ar rengs „live“ pasirodymus, bet darys tai teisingai bei užtikrintai. Nepasitiki savo jėgomis prieš kamerą? Nežinai, ką ir kaip kalbėti? Nesugebi kalbėti konkrečiai, aiškiai, akcentuojant esminius dalykus? Bijai pamatyti save vaizdo įraše? „1 minutės video projektas“ – kaip tik tau! Kada, jei ne dabar, atrasi laiko „prisijaukinti“ kamerą? Nustebsi, kokia naudinga gali būti 1 minutė praktikos!

Darbuotojų motyvacinė sistema.
Sveiko gyvenimo būdo propagavimui reikia daug motyvacijos.

Iš kur pasisemti motyvacijos kardinaliems gyvenimo pokyčiams?

Motyvacija, n kartų per dieną „motyvacija” visose žiniasklaidos priemonėse, saviugdos knygose, viršininko kabinete, asmeniniuose pokalbiuose prie arbatos puodelio ir kiekvieno iš mūsų galvose…Daugelis tikriausiai jau esame pavargę nuo šio žodžio ir laikome jį savotišku reklamos triuku rankose tų, kurie siekia parduoti tam tikrą prekę ar padidinti reitingus, tačiau kasdien, galbūt net nesąmoningai, susimąstome, iš kur gauti motyvacijos vieno ar kito tikslo siekimui (vieni nori uždirbti milijoną, kiti – numesti viso labo 5 kg). Juk tai – visų procesų varomoji jėga, mobilizuojanti mūsų turimus išteklius kely link pageidaujamo rezultato. Motyvacijos tyrinėjimams daug laiko skyrė žinomiausi pasaulio psichologai bei psichoanalitikai, ši tema populiari ir šiuolaikiniuose saviugdos ir pokyčių seminaruose.

Galima teigti, jog kiekvienas mūsų žingsnis yra paremtas motyvacija, priešingu atveju galėtume tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. Štai praktinis pavyzdys iš kasdienybės. Du dirbantys asmenys keliasi rytą į darbą. Vienas – su pakilia nuotaika, nekantraudamas, kada galės išgerti rytinį kavos puodelį su kolegomis bei parodys viršininkui praeitą dieną atliktus darbus. Kitas galvotrūkčiais ruošiasi, bijodamas pavėluoti į darbą ir svajodamas, jog diena kuo greičiau pasibaigtų. Visiems akivaizdu, jog pirmasis darbuotojas yra motyvuotas. Tačiau tam tikra motyvacija į darbą iš namų veja ir antrąjį. Šis pavyzdys vaizdžiai iliustruoja du motyvacijos tipus – teigiamą ir neigiamą.

• Teigiama motyvacija paremta suvokimu, jog kažką reikia keisti, nes pats žmogus jaučia poreikį ir to nori. Pokyčius lydi teigiamos emocijos, pasitenkinimas savimi. Žmogus aktyvus ir pilnas energijos.
• Neigiama motyvacija yra skatinama įtampą keliančio spaudimo iš išorės bei nepasitenkinimo savimi. Kažkas daroma dėl baimės, nepasitikėjimo savimi, netikrumo. Šiuo atveju kiekvienas veiksmas žmogui dažniausiai atneša neigiamas emocijas, diskomfortą, nusivylimą savimi, pyktį aplinkai. Energijos resursai greitai baigiasi, žmogus nuleidžia rankas ir atsisako pokyčių, tikindamas save, jog yra tam nepajėgus.

Ieškant atsakymo į klausimą iš kur gauti motyvacijos, visų pirma turime suvokti, jog viskas, ką darome, turi būti paremta mūsų asmeniniu noru bei pozityviomis emocijomis, tai yra būtina neigiamą motyvaciją „perprogramuoti” į teigiamą. Tai – pirmasis žingsnis siekiamų gyvenimo pokyčių link.

Kiekviena gyvenimo permaina, nesvarbu, ar ji būtų teigiama, ar neigiama, atneša tam tikrą chaosą į mūsų gyvenimą. Viena vertus, susiklosčiusios ekstremalios situacijos skatina žmogų tobulėti, judėti į priekį, tačiau, iš kitos pusės žvelgiant, dingsta ramybė ir užtikrintumas dėl tolimesnių įvykių eigos. Tad žmonės, priklausomai nuo charakterio ypatybių, permainas gali vertinti kaip gyvenimo variklį arba visomis išgalėmis pastarosioms priešintis. Tačiau kaip bebūtų, dalis jų įvyksta netikėtai ir nėra niekaip priklausomos nuo mūsų valios. Norint išvengti su permainomis siejamo diskomforto, reikia pradėti iš anksto mokytis tinkamos adaptacijos.

Pravartu pasinaudoti keliais patarimais.

Adekvatus pokyčių vertinimas.

Nors pats pokytis gali įvykti žaibiškai (artimojo netektis, persikėlimas į naują gyvenamąjį vietą ar kitas darbas), reikėtų suvokti, jog po kaitos fakto seka adaptacija, kurios trukmę lemia situacijos sudėtingumas bei žmogaus charakterio ypatybės. Pokyčiai tampa nebe tokie baisūs, kai suvokiama, jog prisitaikymas ateina su laiku.

Pageidaujamos pabaigos kūrimas.

Psichologai teigia, jog tam tikras gyvenimo etapas žmogaus pasąmonėje prisimenamas priklausomai nuo paskutinių patirtų emocijų. Jei įmanoma, reikia stengtis susikurti laikotarpio pabaigą pagal pageidaujamą scenarijų. Tai pritaikoma įvairiose situacijose – keičiant darbą, ištekant ar nutraukiant santykius, išleidžiant paskutinį vaiką iš namų ir panašiai.

Pasinaudojimas prieinama pagalba.

Dažniausiai mus baugina tai, su kuo dar nesame susidūrę. Ruošiantis ar jau įvykus pokyčiui, turime nedvejodami pasinaudoti visa galima pagalba – atitinkama literatūra, žmonių sėkmės istorijomis savitarpio pagalbos grupėmis, įvairiais seminarais ir panašiai. Žinojimas, jog su tam tikra situacija susidūrė kažkas kitas ir sėkmingai išsprendė iškilusias problemas, padeda susikoncentruoti ir susidėlioti veiksmų planą.

Negatyvių minčių vengimas.

Viskas vyksta mūsų pačių galvose: teigiamos mintys skatina judėti pirmyn, o neigiamos – žlugdo. Gebėti užgniaužti pastarąsias – būtinas, tačiau sudėtingas, valios reikalaujantis procesas.

Savo emocijų priėmimas.

Natūralu, jog pokyčius lydi skirtingos, viena kitą keičiančios emocijos – džiaugsmas, nusivylimas, liūdesys ir panašiai. Reikia išmokti su jomis susitaikyti, analizuoti, o ne bandyti kaupti savyje – tai tik sukeltų papildomą stresą bei nerimą.

Baimė, jog nemokėsime susitvarkyti su užlupusiais pokyčiais, neturėtų būti stabdis, trukdantis gyvenimo dinamiškumui. Su pokyčiais susitvarkyti galima išmokti, tereikia skirti tam laiko.

Kėlimasis tą pačią valandą. Puodelis kavos su šaukšteliu cukraus. Kas rytą laiptinėje sutinkamas kaimynas, skubantis į darbą. Tas pats maršrutas. Ir taip kasdien, savaitė po savaitės, metai iš metų. Rutina: baugina ir verčia imtis permainų ar suteikia savotišką saugumo jausmą, kai viskas žinoma ir saugu?

Gyvenimas – nenuspėjamas, tad, natūralu, jog į kiekvieno žmogaus duris anksčiau ar vėliau pasibeldžia permainos. Dalis žmonių negali pakęsti nusistovėjusios rutinos, tad pokyčius pasitinka su džiaugsmu ir entuziazmu. Kitoje barikadoje stovi asmenys, permainų atžvilgiu galintys būti pavadinti bailiais. Pastovumas gyvenime jiems siejasi su ramybe ir užtikrintumu, o bent menkiausias pokytis išbalansuoja ir sukelia stresinę situaciją. Greta savo noru skatinamų, yra natūraliai įvykstantys gyvenimo pokyčiai, nuo kurių neapsaugoti net bijantieji. Šios permainos neretai siejasi su negatyviais rezultatais – artimojo netektis, darbo praradimas ar mylimojo išdavystė. Išmokus tinkamai priimti permainas, galima apsisaugoti nuo didelių sukrėtimų.

Idealiausia, kai su permainomis susipažįstama po truputį. Kaip tai padaryti? Pajutus, jog viena ar kita situacija netenkina, rekomenduojama pakeisti savo elgesio strategiją: jei iki šiol visas kartėlis būdavo „nuryjamas” ir bandoma prie jo prisitaikyti, tai šiuo atveju reikėtų bandyti situaciją keisti į norimą pusę. Nesvarbu, ar tai būtų problemos santykiuose, darbe, ar kitoje srityje. Suprantama, jog pokyčių besibaiminantiems žmonėms būtų sudėtinga galvotrūkščiais imtis kardinalių veiksmų, tačiau galima sėkmingai keliauti į priekį mažais žingsneliais. Netgi rekomenduojama objektyviai įvertinti susiklosčiusią padėtį, o ne stačia galva į ją pulti. Pavyzdžiui, pajutus, jog esama situacija darbe netenkina, galima pradėti mąstyti, kokiais būdais save realizuoti profesinėje veikloje. Galbūt bus priimtas sprendimas kardinaliai pakeisti profesiją, pradėti nuosavą verslą, tobulinti įgūdžius tam tikroje srityje ar tiesiog kreiptis į vadovą ir išdėstyti savo poziciją. Akivaizdu, jog tokie veiksmai įtakoja pokyčius, tačiau palieka ir atsarginį variantą – galėsite likti senajame darbe, nerizikuodami likti be pajamų šaltinio.

Pamačius, jog pokyčiai, įdėjus tam tikras pastangas, gali būti kontroliuojami, dažniausiai atsiranda daugiau drąsos ir ryžto imtis kardinalesnių veiksmų. Nieko blogo, jei žmogus iš prigimties yra atsargesnis – svarbiausia, jog permainų baimė netaptų stagnacijos priežastimi.

Turite gražią šeimą, sėkmingai kopiate karjeros laiptais, aplankytų pasaulio kampelių geografija sparčiai plečiasi. Atrodo, gyvenate pavyzdinį, dažnam pavydą sukelti galintį gyvenimą. Tačiau kažkur viduje kirba ir ramybės neduoda mintis, jog esama situacija neatitinka turimų poreikių. Metas keliauti gyvenimo permainų link, tačiau prieš tai svarbu išsiaiškinti ir tai, kur slypi negalėjimo džiaugstis dabartimi priežastys.

Psichologijos klasikai bei šiuolaikiniai ekspertai sutartinai tvirtina, jog didžiosios dalies kankinančių problemų ištakos glūdi žmogaus vaikystėje. Neretai nesąmoningai esame jas užblokavę, tačiau, norint imtis gyvenimo pokyčių, privalu stoti akistaton su savo vaikystės traumomis. Išanalizavus prisiminimų nuotrupas, peržvelgus vaikystės fotografijas ar pasikalbėjus su mus pažinojusiais žmonėmis, ima aiškėti, jog negalėjimo džiaugtis dabartiniu gyvenimu priežastys slypi konkrečiame įvykyje (netektis, smurtas, konfliktas ir panašiai) ar yra įtakotos ilgą laikotarpį lydėjusio netinkamo tėvų bei artimos aplinkos elgesio, pasižyminčio per dideliu rūpesčiu arba, priešingai, ignoravimu. Konkretizavus, kas negerai buvo prieš daugelį metų ir kokį poveikį tai turi dabar, lengviau susidėlioti konkrečių veiksmų, nukreiptų į gyvenimo permainų kūrimą, planą.

Yra nemažai žmonių, kurių vaikystė buvo išties tobula – visko buvo duota būtent tiek, kiek reikia. Tačiau ir pastarųjų tai neapsaugo nuo užklupusio periodo, kai, atrodo, niekas gyvenime nebedžiugina. Tokiu atveju pravartu atsakyti į esminį klausimą: ar dabartinis gyvenimas yra toks, apie kurį svajoju? Ne kiekvienam idealus gyvenimas reiškia rožinius namus, garbanotus vaikučius bei įspūdingą sąskaitą banke. Yra žmonių, kurių „gyvenimo variklis” – išbandymai, kliūtys, kritimai bei nuosmukiai. Blogiausia, jog neretai esame priversti gyventi tokį gyvenimą, kuris, anot kažko (sutuoktinio, tėvų, visuomenės ir panašiai), yra teisingas. Kažkam, bet ne jums. Tai, kas vienam, prisiminus drugelio efekto metaforą, atrodo mėgavimasis savo gyvenimo pilnatve, kitam tėra sudėtingas kokono etapas, ieškant tikrojo savęs.

Kelias kardinalių gyvenimo permainų link nėra lengvas. Būtina rasti atsakymą į sudėtingus klausimus: kas aš esu dabar? kas mane tokiu padarė? ar esamas gyvenimas mane tenkina? kokio gyvenimo aš pageidauju? Radus neatitikimą tarp realybės ar siekiamybės, metas imtis veiksmų. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, bet viskas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų noro ir įdedamų pastangų.

Naktį negali užmigti, nes mintyse dėlioji, kaip nuo rytojaus pakeisi gyvenimą: „pastatysi” viršininką į vietą, parodydamas tikrąją savo vertę darbe, vėl sportuosi, atnaujinsi primirštas užsienio kalbų žinias, susitiksi su seniai nematyta drauge…Žodžiu, pagaliau pradėsi kardinalias gyvenimo permainas. Ir vėl? Kiek jau buvo tokių pažadų ir po kiek laiko pasidavei?

Tokia įvykių eiga, deja, pasitaikanti dažno žmogaus gyvenime, atneša ne tik nusivylimą savimi, bet ir, užuot vykus progresui, stumteli keliais žingsniais atgal. Kas tai: motyvacijos ar savikontrolės trūkumas?

Užsibrėžtų tikslų siekimas siejamas su juodu darbu ir tam tikrų malonumų atsisakymu. Štai nusprendus visiškai atsisakyti alkoholio, neretai tenka atsisveikinti su draugais, kurių kompanijoje šis aktyviai propaguojamas. O norint laiku užbaigti svarbų darbą, tenka aukoti ne tik dalį miego, bet ir atsiriboti nuo visų laiko „rijimo” prietaisų – interneto, televizoriaus, kompiuterio. Pavykus tai sėkmingai atlikti, džiaugiamės ir didžiuojamės savimi, jog sėkmingai artėjame prie galutinio tikslo. Suklupę nusiviliame. Iškyla reali grėsmė, jog mažas nuklydimas leidus sau vieną vakarą pailsėti, taip išbalansuos, jog neberasime valios grįžti prie vienos ar kitos veiklos.

Paklausus, ar vis dar svajojama apie tą didįjį TIKSLĄ, atsakymas neabejotinai būtų teigiamas. Motyvacija niekur neišgaruoja, tiesiog užpuola visiškai suprantamas nuovargis. Su tikslu sietinas pasitenkinimas atrodo toks tolimas, atsiranda nenumaldomas noras gauti apdovanojimą čia ir dabar, kurį dažniausiai suteikia visiškai beprasmė, siekiamam tikslui netgi žalinga veikla. Ar galite įvardinti, kokia naudą jums atnešė kelios valandos, praleistos socialiniame tinkle? Tikėtina, jog ne tik neradote asmenybės tobulėjimui reikalingos informacijos, bet ir negavote pageidaujamo poilsio.

Šioje vietoje įvyksta priešprieša tarp „noriu” ir „reikia”. Pastarasis punktas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip primestas iš šalies. Taip, svarbiausia išlieka vidinė motyvacija ir suvokimas, jog pats noriu siekti asmeninių tikslų, tačiau be savikontrolės ugdymo („reikia”) toli nenukeliausi. Užpuolus krizei, kai teisinga veikla ima atrodyti per daug varginanti, reikėtų sumažinti darbo apkrovas, bet vis vien užsiimti realiai naudingais, o ne beverčiais, iš pažiūros maloniai atrodančiais darbais. Pravartu nuolat sau kartoti apie siekiamą tikslą, tokius būdu pastarasis atrodys artimesnis ir jo pasisiekimo nuojautos skatins judėti į priekį. Kas kartą, nugalėjus užpuolusį tinginį, pastarajam atsispirti darysis vis lengviau.

Analizuojant skirtingų šalių įvairių laikotarpių literatūrą, religijos ypatumus ar kalbą, drugelio figūra išryškėja kaip pokyčių simbolis, turintis artimą ryšį su žmogaus gyvenimu. Štai senovės graikų kalboje tiek drugelį, tiek sielą apibūdina vienas terminas – „psyche”. Net keliose kultūrose vyravo įsitikinimas, jog po mirties žmogaus siela įgauna drugelio pavidalą. Ne veltui žmogaus gyvenimo pokyčių programa pavadinta „drugelio efektu”: asmenybė, norėdama pasiekti užsibrėžtų tikslų, turi praeiti sudėtingus etapus, artimus drugelio vystymosi stadijoms.

Populiarioje chaoso teorijoje, analizuojančioje, kaip iš principo nedideli veiksmai gali įtakoti didelius pokyčius, drugelio sparnų mostai naudojami kaip to iliustracija. Sparnų plazdėjimas tampa ilgos įvykių grandinės dalimi, skatinančia kardinalias permainas. Neretai žmonės linkę save įsivaizduoti kaip mažą, nereiškmingą sraigtelį dideliame aparate, kurio veikimas niekaip neįtakoja pastarojo funkcionavimo (tai gali būti šeimos ratas, draugų būrys, darbo kolektyvas, visuomenė). Esame įpratę sėdėti ir nieko nedaryti – neva vis vien niekas nepasikeis. Drugelio efektas turėtų paskatinti keisti savo mąstyseną ir imtis kardinalių permainų. Žingsnis po žingsnio galime pakeisti ne tik savo gyvenimą, bet ir platesnę mus supančią aplinką. Pagalvokite, jei kiekvienas žmogus vadovautųsi tokiu mąstymu, kaip kardinaliai galėtų pasikeisti pasaulis?

Žmogus ir drugelio panašumas yra gerokai didesnis nei dažnas įsivaizduoja. Tai puikiai iliustruoja biologinis drugelio vystymasis ir psichologinė žmogaus raida. Tam tikrame gyvenimo etape esame tarsi vikšrai – pilkšvi, neišvaizdūs, pasyvūs, tačiau turintys potecialą vieną dieną išsiskleisti, parodyti tikrąjį „aš” bei visus savo gebėjimus. Ateina laikas, kai esama situacija netenkina. Imame ieškoti atsakymų į klausimą, ką norime pakeisti ir kaip tai ketiname padaryti. Keliaudami permainų link, kaip tie drugeliai, stengiamės išsiristi iš gaubiančio kokono. Sumaištis, skausmas ir netikrumas – neišvengiami šio etapo palydovai, tačiau vis artėjantis tikslas ir ryškėjantis permainų siluetas skatina nesustoti. Galiausiai ateina metas, kaip pasiekiame užsibrėžtų tikslų ir gyvenimas įgauna pilnatvę. Suvokiame, jog pastangas dėjome ne veltui, i galbūt gailimės, kad taip ilgai užsibuvome pasyvaus vikšro stadijoje.

Išskleisti sparnus pajėgus kiekvienas iš mūsų – tereikia pradėti keisti savo gyvenimą. Tiesa, permainų norą turime įsisavinti iš vidaus ir patys to siekti – kokono draskymas prievarta pageidautinų rezultatų neatneš.

Epitetas „barbė devyndarbė” ne veltui yra moteriškos giminės. Moterys iš prigimties yra linkusios save atiduoti kitiems, o šiuolaikinio gyvenimo tempas verčia suktis dar beprotiškesniame rate. Visų pasaulio darbų per vieną dieną nenuveiksi, bet už tai pailsėti – suspėsi!

Puiki darbuotoja, rūpestinga mama, atsidavusi žmona, tobula dukra, dvisada pasiruošusi padėti draugė…ar tavo pareigų sąrašas turi pabaigą? Dažna moteris turi tiek veiklos, jog nejučia esi priverstas stebėtis pastarosios aktyvumu ir energija. Tikėtina, jog ši aktyvistė, po alinančios dienos darbe ir treniruotės sporto salėje, mielai „nulūžtų” dubenyje gaminamų šaltibarščių, tačiau negalima – dar laukia susitikimas su drauge! Natūralu, jog toks aktyvus gyvenimo ritmas išsekina fiziškai ir psichologiškai. Blogai, jei įtemptoje dienotvarkėje nesugebama rasti laiko sau. Nuo veiklos išsekęs žmogus yra nelaimingas žmogus, o, kaip žinia, atitinkamos emocijos užkrečia ir aplinkinius.

Viena svarbiausių permainų gyvenime – kai kuriais atvejais išmokti pasakyti „ne”. Atsisakymas nereiškia, jog pasirodysi bloga ir nedraugiška, o aplinkiniai nuo tavęs nusisuks. Aišku, prieš tai būtina objektyviai įvertinti prašymą ir nuspręsti, ar tavo pagalba iš tiesų reikalinga, ar nori bei gali padėti. Atsisakymas nėra tolygu egoizmui, tai natūralus rūpinimasis savimi.

Pajutus, jog jėgų rezervuaras galutinai išseko, reikia maksimaliai sumažinti „apsukas” ir skirti laiko atpalaiduojančiai veiklai. Tai gali būti savaitgalis su SPA procedūromis, vakaras žiūrint mėgiamą serialą, sodininkystės darbai, garderobo atnaujinimas nusiaubiant prekybos centrą ar tiesiog buvimas su savimi klausantis mėgstamos muzikos. Poilsio metu svarbu atsikratyti pašalinių minčių, neva tai – laiko švaistymas, per kurį būtų galima atlikti krūvą darbų, šeimos apleidimas ir panašiai. Idealiausia, kai asmeninis laikas, „nugriebtas” paskubomis, tampa ne momentine atsigavimo priemone, bet yra yra planuojamas sąmoningai ir periodiškai įtraukiamas į dienotvarkę.

Moteris, skirianti laiko poilsiui, neturėtų manyti, jog daro kažką blogo. Priešingai, tai – įgūdis, kurį savo gyvenime privalu išmokti taikyti kiekvienam. Fizinis bei psichologinis poilsis padeda mobilizuoti jėgas, tad į darbus kimbama su maksimalia jėga bei pakilia nuotaika!

Pyktis, džiaugsmas, nerimas, pavydas, gailestis, atsidavimas…Emocijos – tai žaibiška žmogaus reakcija į tam tikrą dirgiklį. Aukščiau išvardinti daiktavardžiai galėtų būti suskirstyti į dvi grafas, kurias ilgai negalvoję pavadintume „geros” ir „blogos”.

Nuolat girdime, jog iš savo gyvenimo turime išgyventi blogį ir atverti duris gėriui. Neva tik tokiu atveju tave lydės sėkmė, o pats būsi sektinas pavyzdys. Toks žmogus turėt būti kažkas panašaus į kaimyną Nedą Flandersą iš animacinio serialo „Simpsonai” (realybėje sunkiai įsivaizduojamas personažas). Iš tiesų, kalbant apie emocijas, reikėtų pabrėžti, jog pats jausmas iš principo nėra nei geras, nei blogas: pozityvią ar negatyvią reakciją sukelia dirgiklio pobūdis. Kadangi pastarųjų situacijų sukontroliuoti nėra įmanoma, žmonės neretai įvaldo emocijų slėpimo taktiką: iš išorės žmogaus gyvenimas atrodo idealus, tačiau viduje jį drasko prieštaravimai, vieną dieną galintys prasiveržti su trenksmu ir atnešti kur kas daugiau žalos nei čia pat, ikarščiui užplūdus, padarytas veiksmas ar ištartas žodis…

Tiek vadinamosios teigiamos, tiek neigiamos emocijos yra ne kas kita kaip energijos užtaisas, galintis tapti tam tikrų pokyčių iniciatoriumi. Tarkime, moteris, sulaukusi antausio iš savo vyro, pykčio ir nusivylimo pagauta, gali susikrauti daiktus ir visam laikui nutraukti santykius. Aišku, tikėtina ir atvirkštinis scenarijus: moteris taps nuolatinio smurto auko. Priežastis: nesveikas prisirišimas, baimė dėl galimo emocinio ir finansinio nestabilumo. Pastarasis pavyzdys iliustruoja, jog neigiamos emocijos yra iš tiesų negatyvios tada, kai jos nėra efektyvios. Emocija sugeneruoja tam tikrą energijos kiekį, bet pastarasis iššvaistomas veltui – problema taip ir lieka neišspręsta.

Būtina suvokti, jog įvairiaspalvės emocijos žmogaus gyvenime yra neišvengiamos. Mūsų tikslas – ne kova ar bėgimas nuo pastarųjų, tačiau mokymasis šias, o tiksliau – jų generuojamą energiją – panaudoti tam tikrų tikslų siekime. Idealu, jei emocija tampa mažu žingsneliu, vedančiu didesnių gyvenimo pokyčių link. Neužsisklęskime savyje, bandydami slėpti tikrąsias emocijas – taip tik veltui švaistoma energija.

Vos tik išaušus pirmadienio rytui, svajoji apie penktadienio vakarą? Darbe praleistos 8 valandos atrodo tarsi amžinybė? Žadintuvo skambesys varo į neviltį? Kasdienybė, pažįstama dažnam dirbančiajam, tačiau kai kuriems šis procesas yra gerokai ryškiau išreikštas: protas ir kūnas tarsi visa esybe šaukia, jog dabartinis darbas varo į neviltį. Sėdėti sukandus dantis ir laukti, kol aplinkybės savaime pasikeis į gerą ar ryžtingai viską mesti ir leistis į naujo darbo paieškas?

Darbas mūsų gyvenime užima reikšmingą vietą (pabandykite paskaičiuoti, kiek valandų jame praleidžiate bei pagalvokite, kiek papildomai laiko skiria su darbine veikla susijusių reikalų apmąstymui ar sprendimui už darbo ribų). Tai – ne tik pajamų šaltinis, bet ir savirealizavijos forma. Pajutę, jog esama situacija darbe netenkina, pirmiausiai ir įvertinkite, kaip tinkamai išpildomi minėti poreikiai: ar tenkina gaunamas atlyginamas ir ar atliekama veikla teikia malonumą, leidžia realizuoti savo žinias, gebėjimus?

Net ir tokiu atveju, kai žmogus, finansine prasme, jaučia dirbantis už dyką ar, dėl darbo specifikos, patiria sąstingį, numesti ant vadovo stalo išėjimo iš darbo prašymo neskuba. Kodėl?

• Išėjimas iš darbo siejasi su būtinybe palikti komforto zoną: atrodo kur kas paprasčiau daryti tai, ką moki, nors ir nemėgsti nei mokytis kažko naujo.
• Situacija darbo rinkoje verčia jaustis nesaugiam ir laikytis įsitvėrus turimos darbo vietos. Kai kuriose srityse esanti itin didelė konkurencija bei milžiniškas bedarbių skaičius iš tiesų verčia sunerimti.
• Vyresnio amžiaus žmonės dėl mūsų visuomenėje vyraujančio amžiaus kulto (darbo rinka – ne išimtis), jaučiasi visiškai nurašyti ir bijo prarasti turimą pajamų šaltinį.
• Nepasitikėjimas savo jėgomis, asmeninių gebėjimų bei profesinių ar darbo paieškos įgūdžių stoka – vienas pagrindinių trukdžių kelyje į permainas darbo srityje.

Minėti nuogąstavimai iš tiesų turi pagrindą, tačiau tai nereiškia, jog būtina visam gyvenimui susitaikyti su kankinio pozicija ir dirbti nemėgstamą darbą. Sektini pavyzdžiai rodo, jog vidutinį amžių perkopę žmonės sėkmingai atranda tikrąjį savo pašaukimą, kardinaliai pakeitę profesiją. Aišku, tai – itin ryžtingas sprendimas, prieš kurį priimant būtina objektyviai įvertinti esamą darbo rinką, savo atitikimą pastarajai, turimus pageidavimus būsimo darbo atžvilgiu. Permainos gali būti vykdomos ir šiek tiek mažesnėmis „apsukomis”:

• dirbant turimą ir tuo pačiu ieškant naujo darbo. Tai – itin saugi pozicija, leidžianti rasti geriausią variantą niekuo nerizikuojant.
• atvirai pasikalbant su vadovu dėl patiriamo nepasitenkinimo esama situacija darbe. Kai kuriais atvejais to pakanka, jog būtų sulaukta atlyginimo padidinimo, paaukštinimo pareigose ar kitų pageidaujamų sąlygų pagerinimo (aišku, to tikėti gali tik perspektyvus darbuotojas).
• tampant geriausiu savo srityje, dėl kurio varžytis pradeda ir esamas, ir potencialūs darbdaviai. Pakeitus požiūrį į darbą bei savo elgesį, situacija neretai kardinaliai pasikeičia.
• samdomas darbas – ne vienintelė išeitis. Galbūt metas kurti kažką savo?

Patiriamas nepasitenkinimas darbu ne tik formuoja neigiamą savijautą, bet ir įtakoja neigiamus profesinius rezultatus: nepatenkintas nei dirbantysis, nei darbdavys. Įgyvendinti pokyčiams profesinėje srityje reikia daug ryžto, bet tai įmanoma ir būtina. Ir nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum.

Diskusijose, susijusiose su asmenybės pokyčiais, neretai vartojama „drugelio efekto” sąvoka. Vieni šį žodį praleidžia, o kiti susidomėję laukia išsamaus paaiškinimo, kuo remiantis tapatinami iš pažiūros tokie skirtingi gamtos kūriniai kaip žmogus ir drugelis.

Ar chaosas – visada tik nenuginčijama blogybė?

Chaoso sąvoka buitiškai suprantama kaip netvarka, sumaištis, nesusipratimas: žodžiu, situacija ne iš maloniųjų. Egzistuoja plati chaoso teorija, universaliai pritaikoma įvairiose srityse – psichologijoje, ekonomikoje, gamoje ir panašiai. Teigiama, jog tam tikri reiškiniai, iš principo turintys vykti pagal iš anksto nustatytas taisykles, iš tiesų yra neprognozuojami: net menkiausias dirgiklis gali sukelti chaosą. Šioje vietoje ir atsiranda drugelis. Metaforiškai kalbant, drugeliui sumosavus savo trapiais sparnais viename pusrutulyje, tam tikro pobūdžio atgarsis pajuntamas kitame. (Kad pavyzdys pasirodytų iš tiesų įspūdingas, pabrėšime, jog originaliame palyginime kalbama apie drugelio sparnų plasnojimo įtaką…tornadui(!): jo paskatinimą, sustabdymą ar krypties pakeitimą). Skaitykime tarp eilučių: net pats menkiausias veiksmas turi galią didelių pokyčių pradžiai. Taisyklė puikiai pritaikoma žmogaus gyvenime: užtenka vieno nedidelio žingsnio, jog būtų paskatinta kaita ar net chaosas.

Chaosas ne visada reiškia blogybę. Susiklosčius ekstremalios sąlygoms, žmogus neretai pats savęs neatpažįsta: mobilizuojamos visos jėgos ir padaroma tai, kas anksčiau atrodė neįveikiama. Negana to, chaosas pasiduoda valdymui, tereikia dirbti atitinkama kryptimi. Išmokus jį suvaldyti, įvykiai gali būti nukreipiami mums patogia kryptimi bet kurioje gyvenimo sferoje (darbe, santykiuose, išvaizdoje ir panašiai).

Kuo pasireiškia žmogaus ir drugelio ryšys?

Žvelgdami į trapų drugelio grožį, nejučiame pamąstome, koks trumpas gyvenimas jam duotas ir atsikvepiame, jog žmogui viskas kitaip. Bet ar iš tiesų..? Žmogaus amenybės vystymasis idealiai atitinka vikšro tapimo drugeliu procesą.

Vikšras

Žmogus puoselėja planus, žino, kad nori kažko pasiekti, tačiau dar nėra pajėgus konkretizuoti, o tuo labiau realizuoti savo idėjų.

Kokonas

Tai – bene pats spalvingiausias etapas, kupinas džiaugsmo, nusivylimo, abejonių, pakilimų ir kritimų. Žmogui ateina suvokimas, ko jis nori iš gyvenimo ir pradedama kelionė savo tikslų siekimo link. Tačiau kaip ir tam drugeliui, bandančiam išsilukštenti iš kokono, tenka susidurti su galybe kliūčių – nesėkmės, nepasitikėjimas savimi, būtinybė pradėti viską iš pradžių. Pagalba iš išorės remtis galima, tačiau esminius pokyčius žmogus privalo padaryti savo jėgomis.

Drugelis

Gražiausias gyvenimo etapas, kai žmogus jaučia psichologinį pasitenkinimą dėl išsikeltų tikslų įgyvendinimo, o aplinka mėgaujasi nuo pastarojo sklindančia pilnatve.

Iš pažiūros drugeliui duota tiek mažai, o žmogui – tiek daug laiko. Tačiau, pažvelgus į mums skirtus gyvenimo uždavinius, norisi visus paraginti suskubti pradėti savo savo gyvenimo transformaciją: tik tada galėsime džiaugtis nuostabiais drugelio sparnais!

Gyvenimas šia diena – išsireiškimas, verčiantis „pasišiaušti” daugelį, o ypač senosios kartos atstovų. Neva gyvenant mėgaujantis šios dienos malonumais, visiškai negalvojama, kas bus ateityje. Ateitis? Visi žinome, tačiau nedrįstame garsiai sau ištarti, jog mūsų gyvenimas gali kardinaliai apsiversti aukštyn kojomis ir rytdiena tiesiog…nebeateis. Psichologai, motyvacinių seminarų lektoriai ar tiesiog žmonės, įsisąmoninę šią tiesą, ragina pradėti pilnavertį gyvenimą čia ir dabar. Ir tai anaiptol nereiškia lengvabūdiškumą ar bėgimą nuo atsakomybės. Priešingai: tu savo ateitį imi kurti čia ir dabar.

Ateitimi gyvena…bailiai?

Sakoma, jog kiekvienas žmogus turi turėti gyvenimo tikslą, motyvuojantį judėti pirmyn. Tai – tarsi kelrodė žvaigždė, padedanti nugalėti kelyje pasitaikančias kliūtis, skatinanti dėti pastangas, tinkamai susigrupuoti prioritetus ir panašiai. Tai – nenuginčijama tiesa, tačiau kyla pavojus įkliūti į pinkles, kai ateitis imama hiperbolizuoti, o dabartis tampa įrankiu kelyje į įsivaizduojamą svajonę: mažyčiai gyvenimo malonumai ignoruojami, nekreipiama dėmesio į save bei aplinkinius. Į šį procesą įsilieja darboholikai, susikoncentravę į savo užduotis bei algalapio dydį. Moterys, įsivaizduojančios esančios idealiomis motinomis bei žmonomis, ignoruojančios savo poreikius vardan vaikų gerovės ar gyvenančios su smurtaujančiais, geriančiais vyrais. Žmonės, studijuojantys tai, ką pasakė tėvai, dirbantys nemylimą darbą, saugantys santykius, akivaizdžiai neturinčius perspektyvos – neva netrukus įvyks stebuklas ir kažkokiu būdu viskas atsistos į savo vietas…

Gyventi mąstant, jog rytoj bus geriau, yra labai patogu. Esamos problemos ignoruojamos – neva kaupiamos jėgos ateities kliūčių įveikimui. Išvengiama atsakomybės už nesusidorojimą su dabartiniais sunkumais bei nusivylimais. Kažką darant, galima įdėti tik dalį pastangų bei gebėjimų – juk reikia kaupti jėgais ateičiai! Ateitimi gyvenantys žmonės nėra atviri nei sau, nei aplinkiniams, o vykstantys nesklandumai pateisinami nuostata, jog nesėkmės tėra puiki repeticiją stulbinančiai ateičiai.

Ateities kūrimas prasideda nuo šiandien

Skaitydami atpažinote save? Imkitės gyvenimo permainų čia ir dabar! Jei, praėjus daugeliui metų, vis dar būsite neįgyvendinę grandiozinio gyvenimo plano, bent jau nesigailėsite dėl prarastų progų.

• Skrupulingai planuokite savo laiką, dienotvarkę paįvairindami ne tik būtina atlikti veikla, bet ir asmeniškai priimtinais malonumais, suteikiančiais gyvenimui pilnatvės.
• Netenkinantį gyvenimo elementą keiskite nedelsiant, nesvarbu, ar tai būtų darbas, ar gyvenimo partneris. Darydami tai, kas jums nepatinka, skriaudžiate save bei trumpinate ir taip ribotą žmogus gyvenimui skirtą laiką.
• Atsisveikinkite su pomėgiu atidėlioti.
• Įsivaizduokite, jog dabartinis gyvenimas – būtent toks, apie kokį svajojate. Ieškokite galimybių paversti jį dar nuostabesniu!
• Įsisąmoninkite, jog jūsų poreikiai ir norai – svarbesni nei šeimos narių, draugų, ar kolegų. Nebijokite reikšti emocijų.
• Prisiimkite atsakomybę už atliekamus veiksmus ir įvertinkite jų įtaką savo gyvenimui.
• Ne tik pildykite „must to do” sąrašą naujais punktais, bet nedelsiant imkitės pastarųjų įgyvendinimo.

Nieko neveikimas šiandien tolygu prabangai. Iš vienos pusės, kyla pavojus likti aplenktam įvairiose gyvenimo srityse (darbe, moksle, šeimoje ir kita). Kita vertus, sėdėjimas be veiklos paverčia kasdienybę nuobodžia ir užkerta kelią asmenybės tobulėjimai. Taigi, didesniais ar mažesniais žingsneliais, susidurdami su kliūtimis ir jas įveikdami, visi judame į priekį. Nepaisant susiklosčiusių aplinkybių, iš kažkur atsiranda energija veikti. Priklausomai nuo dominuojančios energijos rūšies, kiekvieno veiksmo atlikimą lydi skirtingos emocijos – nekantrumas, pasitenkinimas ir pilnatvė, baimė.

Įvairūs psichologai bei kiti žmogaus elgesenos specialistai apie energijos kilmę bei rūšis kelia savas teorijas, tačiau visi vieningai sutinka dėl pastarosios svarbos gyvenimo kokybei bei tikslų siekimui. Tai akivaizdu prisiminus ir asmeninę gyvenimiškąją patirtį: sėdi, mąstai ir, sukaupus energiją, galiausiai padarai! Kokie motyvai priverčia sukoncentruoti jėgas? Skiriamos trys pagrindinės energijos rūšys:

• būtinybė. Didelę dalį darbų atliekame tiek dėl natūralių, kūno diktuojamų reikalavimų, tiek ir tam tikro pobūdžio visuomenės spaudimo: dirbame, nes reikia pinigų maistui; rašome baigiamąjį darbą, nes artėja galutinis pristymo terminas. Kai kurie iš aukščiau „numetami” reikalavimai yra būtini pilnaverčiam žmogaus gyvenimui, tačiau dauguma jų sukelia prieštaringus jausmus – neretai nerimą ir baimę. Šiuo motyvu grindžiama motyvacija yra svyruojanti, žmogui tenka įdėti daug valios ir pastangų siekiant tikslo.
• į kraują „įaugęs” judėjimas. Kai kurie žmonės yra iš prigimties nenustygstantys vietoje. Viena veikla seka kita, o energija vis liejasi per karštus. „Veikti vien dėl veikimo” – išsireiškimas, taikliai apibūdinantis šį tipą. Pagrindinis veikimo energijos trūkumas – imlumas ne tik naudingai, bet ir žalingai veiklai.
• noras. Tai – pats patikimiausius ir geriausias energijos šaltinis, kuriuo remiantis pasiekiami didžiausi tikslai. Žmogus, vedamas vidinio noro, yra pajėgus nugalėti visas kelyje pasitaikančias kliūtis, atsispirti pagundoms, stoti akistaton su savo baimėmis. Dažnai skudžiamės dėl apėmusios apatijos ir energijos trūkumo, tačiau jei pastarosios apskritai neturėtume, nepajėgtume pakilti iš lovos. Reikia išaisiškinti du esminius dalykus: kokia energija yra vyraujanti, o kokia padeda efektyviausiai siekti tikslų? Atradus neatitikimą tarp šių aspektų, būtina stengtis pasiekti tenkiančią pusiausvyrą. Prisijaukinę reikiamą energijos šaltinį, pageidaujami gyvenimo pokyčiai įgyvendinami greičiau.

Nestebinantys, tačiau susimąstyti verčiantys apklausos rezultatai: net 75 proc. pagyvenusių žmonių, prisimindami savo jaunystę, gailisi ne dėl to, jog priėmė vieną ar kitą blogą sprendimą, tačiau dėl…neišnaudotų galimybių. Argi gali būti geresnis paskatinimas atsisakyti dvejonių dėl pokyčių įnešimo į ramų, tačiau asmeniškai nebepriimtiną gyvenimą?

Vienas iš gyvenimo permainas skatinančių veiksnių – faktas, jog šiuolaikiniai žmonės, lyginant su praėjusiomis kartomis, gyvena gerokai ilgiau. Jei anksčiau retas tesulaukdavo 50-ties, tai šiandien toks amžius – pats „gazas” (na, bent jau turėtų būti – dažni atvejai, kai žmogus pasensta anksčiau laiko). Šeima – sukurta, namai – pastatyti, vaikai – užauginti, karjera – padaryta, pinigai – yra. Kas toliau? Natūralu, jog žmogus iškelia sau naujus gyvenimo tikslus, verčiančius judėti pirmyn. Neretai šis procesas įvardijamas vidurio amžiaus krize, priklausomai nuo individualių ypatybių, galinčia prasidėti sulaukus 35-50 metų. Kai kuriais atvejais žmonės nutrūksta „nuo pavadžio” ir pradeda neadekvačiai elgtis, tačiau neretai šis laikotarpis siejamas su gyvenimo prioritetų persvarstymu. Atsigriebiama tose srityse, kurios iki tol buvo apleistos. Dažniausiai tai yra asmeninių santykių atgaivinimas ir/arba atsigręžimas į savęs tobulinimą: prisimenami seni pomėgiai, mokomasi naujų dalykų, leidžiamasi į svajonių kelionę. Žmogus, įsisąmoninęs pokyčių gyvenime būtinybę ir entuziastingai ėmęsis jų įgyvendinimo, išgyvena „aukso amžių”. Ne veltui statistika byloja, jog laimingiausiais save laiko žmonės, išdrįsę per gyvenimą ryžtis bent vienam iš šių kardinalių pokyčių: pakeisti profesiją, nutraukti neperspektyvius santykius ar išvykti į ilgą kelionę.

Tačiau ne kiekvieno asmens santykis su gyvenimo pokyčiais yra toks sveikas. Nemenka asmenų grupė, nors ir jausdama vidinį nepasitenkinimą, niekaip nesuranda valios pajudėti iš savo komfortos zonos ir ryžtis permainoms. Aišku, nėra garantijos, jog pastarosios garantuotai atneš džiuginančius rezultatus. Gali būti net blogiau, nei buvo, bet bent jau pajusi vidinę ramybę, žinodamas, jog neužsimerkei prieš pasitaikiusią progą. Kita vertus, viduje augantis nepasitenkinimo burbulas ilgainiui sprogsta pats, neretai atnešdamas gerokai skaudesnes pasėkmes nei tokiu atvejum, jei permainos būtų įvykdytos sąmoningai ir po truputį.

Bėgantys metai neturėtų tapti kliūtimi gyvenimo permainoms. Jei yra poreikis ir noras – pirmyn: sukaupta patirtis gali tapti neįkainojamu įrankiu. Nėra būtina per dieną kardinaliai apversti gyvenimo aukštyn kojoms. Galima žingsniuoti mažais, atsargiais žingsniukais ir su pasitenkinimu stebėti, kaip viskas keičiasi. Neretai tokia pradžia tampa sėkmingu startu didesnių pokyčių link.

Vos tik pramerkus akis, gali pasakyti, jog šiandien bus bloga diena? Nereikia net užmesti akies į horoskopą, orų prognozę ar dienos aktualijas. Juk, šiaip ar taip, tau eilinį kartą nepasiseks. Jei kely ir pasitaikys nedidelis džiaugsmas, tai bus dėmesio nevertas atsitiktinumas, nepakeičiantis bendros dienos kokybės, kuri buvo, yra ir bus…BLOGA. „Ką aš sakiau? Jau ir galvą iš pat ryto skauda!”, – pagalvosi lipdamas iš lovos.

Japonų mokslininkai, siekdami išsiaiškinti žmonių minčių bei žodžių įtaką vandens spalvai bei tekstūrai, atliko įdomų eksperimentą, kurio rezultatai privertė nustebti. Pasirodo, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys elementai sąveikauja tarpusavyje: negatyvios mintys bei pasakymai vandeniui suteikia tamsesnę spalvą ir netaisyklingą struktūrą, tuo tarpu pozityvumas – šviesesnę spalvą bei taisyklingų formų raštą. Ne tik įdomus, bet ir susimąstyti verčiantis faktas: juk didžiąją žmogaus kūno dalį sudaro ne kas kita kaip…vanduo. Tad nieko nuostabaus, jog „juodas” mąstymas ne tik apkartina kiekvieną dieną, bet ir „užprogramuoja” amžinoms nesėkmėms bei net gali turėti įtaką grėsmingų ligų atsiradimui.

Neigiamai nusistatę asmenys yra nesąmoningai linkę hiperbolizuoti nesėkmes. Menkiausia kelyje pasitaikiusi kliūtys tampa amžiaus problema, su kuria susidorojimas atrodo neįmanomas (nors dažniausiai išeitis slypi čia pat – tereikia kažką daryti, o ne vien skųstis, gailėtis savęs arba ieškoti kaltų). Neigiamos mintys sklinda tarsi užkratas, apimdamas visus aplinkui esančius. Nieko nuostabaus, jog žmogus, garsėjantis kaip pesimistas, dažniausiai vengiamas bei ignoruojamas (tai – dar viena galimybė keikti visą pasaulį!). Pastarasis traukia prie savęs tik panašaus požiūrio žmones.

Negatyvios mintys neretai gimsta kaip gynybinė reakcija: neva nusiteiksiu blogiausiam ir bet koks susiklostęs scenarijus nebus pajėgus išmušti iš vėžių. Tačiau pesimistinės mintys tik uždeda juodus „akinius”, trukdančius ne tik įžvelgti teigiamus situacijos aspektus, bet ir realiai vertinti susiklosčiusią padėtį. Ilgainiui susiformuoja savotiškas neigiamo mąstymo „įgūdis”, trukdantis gyvenimo kokybei: galvoje nesąmoningai susidėlioja nesėkminga įvykių eiga.

Bandyti atsikratyti blogų minčių – tai ne tapti naiviu, perdėtai džiaugsmingu optimistu. Siekiamybė – realizmas, kai žmogus sugeba adekvačiai įvertinti susiklosčiusios situacijos pliusus bei minusus, įvardinti savo stiprybes bei silpnybes. Toks žmogus yra ryžtingesnis: vienas nesėkmingas bandymas ne tik nesugniuždo, tačiau skatina išbandyti net kelis galimus problemos sprendimo žmogus. Pozityviai mąstantis žmogus traukia aplink save kitus bei tampa pavyzdžiu. Juk tai kur kas geriau nei būti amžinai viskuo nepatenkintu atstumtuoju, ar ne?

Keisti gyvenimą, nesuklysime pasakę, šiuo metu yra labai madinga. Tai liudija plačiai viešinamos smulkmenos iš garsių žmonių gyvenimo, tikriausiai atitinkamų pavyzdžių rastumėte ir artimos aplinkos rate. Permainoms sudarytos tinkamos sąlygos: laisvi prieinami motyvaciniai seminarai, (kai kuriuose galima dalyvauti virtualiai, tad nebelieka jokių trukdžių), lentynos lūžta nuo knygų saviugdos tema. Visgi kai permainų vėjo pojūtis bei poreikis ateina į nuosavą kiemą, viskas pasirodo kur kas sudėtingiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Paaiškėja, jog nėra rakto nuo jokių stebuklingų durų, skiriančių seną ir naują gyvenimą: lieki tik tu ir…pokyčių baimė.

Iš tiesų tik nedidelė dalis laimingųjų be jokių pastangų geba paleisti seną gyvenimą bei su džiaugsmu mėgautis atėjusiomis permainomis. Daugumą įsikibę laikosi to, kas, nors ir kelia neigiamas emocijas, bet yra žinoma bei sava. Tai gali būti neperspektyvūs ar netgi žalingi asmeniniai santykiai, netenkinantis darbas, klaidingi įsitikinimai, pasitenkinimo nekeliantis gyvenimo būdas ir panašiai. Atrodo, svarbiausias žingsnis žengtas: įsisąmoninta, jog tam tikras aspektas trukdo gyvenimo pilnatvei ir suvokta permainų būtinybė. Tačiau tolimesniam sėkmingam pokyčių įgyvendinimui kelią neretai pastoja stingdanti mintis: „Ne, nesugebėsiu!”. Kur glūdi šio negatyvaus nusistatymo priežastys?

Nerimą keliantys nežinomieji.

Paklausus, ką rinktųsi – stabilų, nors ne visais aspektais tenkinantį gyvenimą ar galimybę daug ką pradėti iš naujo, tačiau nežinant, koks bus galutinis rezultatas, atsakymo tektų ilgokai palaukti. Daugumai patinka žinojimas, kas po ko įvyks, kas ką pasakys ar kaip sureaguos – nesvarbu, net jei pastovus scenarijus ir yra pagrindinė nepasitenkinimo priežastis. Ugnį „pakursto” mintys, jog teks išgyventi daug streso ir baimės.

Valios trūkumas.

Gyvenimo pokyčiai be asmeninių pastangų neįvyks. Žmogus, pažinodamas save ir suvokdamas, jog jo valios resursai yra riboti (pokyčio įgyvendinimui gal ir pakaks, bet kaip, po galais, nuo jo nenukrypti?), ima nesąmoningai „šiauštis” prieš pokyčius: iš anksto baiminamasi gėdosir pažeminimo jausmo, užplūsiančių, jei permainos sklandžiai neįsitvirtins.

Nesveikas mėgavimasis blogu gyvenimu.

Yra žmonių, kuriuos negatyvūs gyvenimo aspektai tam tikra prasme „veža”. Jie supranta, jog ne viskas dabartiniame gyvenime tenkina, tačiau, įvertinus esamo blogumo lygį ir pastangų, kurias tektų įdėti pokyčio įgyvendinimui, dydį, esamasis laikas prieš būtąjį laimi. Ir tik tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamai blogas, lyderiaujančios pozicijos apsikeičia vietomis.

Aiškios vizijos, kaip atrodys naujasis gyvenimas, neturėjimas.

Kai kuriais atvejais žmones baugina nežinojimas, kaip gyvenime po permainų jausis patys bei juos supanti aplinka. Šis neaiškumas neigiamai veikia motyvaciją ir skatina apsistoti tie pastovumu.

Koks galėtų būti stebulingas receptas, apsaugantis nuo minėtų negatyvių minčių? Visų pirma žmogus turi būti maksimaliai nusiteikęs pokyčių atėjimui į gyvenimą – tada ir didžiausi nuogąstavimai nebeatrodys tokie bauginantys. Dėl valios trūkumo nuogąstauti nereikėtų: pokyčiai įgyvendinami palaipsniui, tad pastangų poreikis nėra toks milžininškas, kaip gali iš pradžių atrodyti.

Žvelgiant į gyvenimą, stebina žaibiška žmogaus transformacija: akivaizdūs ne tik fizinio pavidalo, bet ir vidinio pasaulio pokyčiai. Kaita žmogaus gyvenime yra užprogramuota automatiškai (gyvenamosios vietos keitimas, santuoka, vaikų gimimas, pensija ir kita), tačiau dažnas pokyčių kelyje susiduria su kliūtimis, kurias neretai sąlygoja mūsų pačių kuriami psichologiniai barjerai. Norėdami išvengti pokyčius lydinčio diskomforto, kai kurie žmonės bando išlaikyti stabilią „plaukimo pasroviui” poziciją: sąmoningai stengiamasi įtikinti save apie pasitenkinimą esama situacija. Tačiau pasąmonė – tikrųjų mūsų norų atspindys – ima rodyti akivaizdžius permainų būtinybės ženklus. Ar gebate juos atpažinti ir, svarbiausia, ar atrasite vidinių jėgų imtis pokyčių įgyvendinimo?

Dabarties ingnoravimas.

Gyvenimas praeities prisiminimais arba rožinių ateities svajonių puoselėjimas – ženklas, jog vengiama susidurti su realybe ir dabar egzistuojančiomis problemomis. Praeities pakeisti nesame pajėgūs, tai tegali tapti vertingos patirties šaltiniu. O ateities kūrimas vyksta čia ir dabar: jei sėdėsime sudėję rankas, abejotina, jog pastaroji bus tokia tobula, kokios tikimasi.

Emocijų stoka.

Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, skausmas – natūraliai kylančios reakcijos į vieną ar kitą dirgiklį. Jei žmogus ilgą laiką pažįstą tik vieną jausmą – apatiją, metas suskubti kažką keisti . Pokyčiai ne tik nuspalvina kasdienybę vaivorykštės spalvomis, bet ir gali padėti išvengti už kampo tūnančios depresijos.

Apatija savo išvaizdai ir vidiniam pasauliui.

Žmogaus viduje siaučiančios prieštaringos jėgos neretai  pasireiškia neigiamais išvaizdos pokyčiais: auga svoris, prasmės nebetenka vizitai grožio salonuose ar garderobo atnaujinimas. Asmuo tampa nebeįdomus sau ir kitiems – dingsta motyvacija mokintis kažko naujo, domėtis aktualijomis, išsikelti tikslus ir jų siekti.

Nesirūpinimas tvarka namuose.

Vis storėjantis dulkių sluoksnis ant stalo ir augantis nešvarių rūbų kalnas kampe nebūtinai išduoda tingumą. Užsitęsianti netvarka mūsų gyvenamoje erdvėje neretai atspindi sumaištį asmenybės viduje. Sunku patikėti, tačiau paėmę šluostę į rankas, galime įkvėpti save kur kas didesniems pokyčiams!

Susimąstykite: ar šie ženklai neapibūdina Jūsų dabartinio gyvenimo? Išdrįskite sau įvardinti, kas konkrečiai gyvenime Jums kelia nepasitenkinimą (asmeniniai santykiai, pareigos, karjera, išvaizda ir panašiai) ir pradėkite kaupti jėgas ateinantiems pokyčiams.